tylu ir ramu tik vienišas klajūnas dagančiom akim mato šį pasaulį skrajojančia širdim žvelgia į kelią kuriame vis dar bando atrasti save šis vienišas pasaulis tyla ir mirtis garsiai prabyla vienatve ir nerimu tu saugai save užsidedi kaukę kai viskas tik apkalbos ir teismas tik…
noriu vėl viską tyliai pabaigti vėl verkiu klausydamas seną dainą gal klajūnų kelias vėl padės išskalaidyti skausmą ir vienumą širdies vėl jaučiu kaip beldžiasi kelias ir šaukia tolyn seni balsai kai visas pasaulis tilpdavo kuprinėje o kuprinė buvo tavo namai nors noris vėl viską tyliai…
nežinau kur vėjas nuneš kai gyvenimas spaudžia prie borto kai viskas kas buvo arti ir miela pavirto miestu vaiduokliu laukiu atsakymų į klausimus kurie plėšo mano ramybę iškvepiu įkvepiu nerimą neriu ir išneriu juodumas laukiu mėnulio pilnaties kai nerimo nemigos bangos skandins tolyn tik truputis…
kažkur toli pamečiau save kai pasaulis bėga pro akis kai vėl nemiegotos naktys traukia žemyn ir aš vėl bijau pasiduoti o po to bėgančios dienos į niekur užsikabinančios už sniego ir debesų paklodės bijau sušalti ir savyje pasiklysti bijau juodumų ir svetimo gyvenimo noriu viską…