kažkur toli pamečiau save kai pasaulis bėga pro akis kai vėl nemiegotos naktys traukia žemyn ir aš vėl bijau pasiduoti o po to bėgančios dienos į niekur užsikabinančios už sniego ir debesų paklodės bijau sušalti ir savyje pasiklysti bijau juodumų ir svetimo gyvenimo noriu viską baigti čia ir dabar nenoriu tik prisiminti noriu keliauti noriu vėl klajūno keliu pasileisti viską pamiršti visiems atleisti