tylu ir ramu tik vienišas klajūnas dagančiom akim mato šį pasaulį skrajojančia širdim žvelgia į kelią kuriame vis dar bando atrasti save šis vienišas pasaulis tyla ir mirtis garsiai prabyla vienatve ir nerimu tu saugai save užsidedi kaukę kai viskas tik apkalbos ir teismas tik…
kažkur toli pamečiau save kai pasaulis bėga pro akis kai vėl nemiegotos naktys traukia žemyn ir aš vėl bijau pasiduoti o po to bėgančios dienos į niekur užsikabinančios už sniego ir debesų paklodės bijau sušalti ir savyje pasiklysti bijau juodumų ir svetimo gyvenimo noriu viską…